Vytautas Brėdikis
Pagal jo projektus pastatyta:
1957–1958 m. tipinių gyvenamųjų namų projektai
1959 m. kaimo mokyklų projektai
1960 m. Antakalnio gyvenamasis rajonas, Vilnius
1967–1973 m. Lazdynų gyvenamasis rajonas, Vilnius (bendraautoriai Vytautas Čekanauskas ir kt., Lenino premija, 1974 m.)
1974 m. Vilniaus autobusų stotis (SSRS Ministrų Tarybos premija, 1975 m.)
1976 m. Juliaus Janonio paminklas Biržuose (skulpt. Konstantinas Bogdanas)
1979 m. Vilniaus universiteto Skargos kiemo restauravimo projektas
1981 m. Lietuvos dailės instituto (dab. VDA) mokomasis korpusas, Vilnius (bendraautoriai Vytautas Nasvytis ir kt., LTSR valstybinė premija, 1984 m.)
1984 m. Dailės akademijos tiltas, Vilnius
antkapinių paminklų architektūrinės dalys; apipavidalino interjerų, parodų ekspozicijų
Laurynas Gucevičius
Laurynas Gucevičius – architektas, brandžiojo klasicizmo atstovas Lietuvoje. Jo vardas įrašytas į pasaulinio garso enciklopedijas. Jis suprojektavo ir rekonstravo Vilniaus rotušę, Vilniaus Katedrą, Verkių rūmus ir daugelį kitų pastatų. Ne tik suprojektavo, bet ir prižiūrėjo statybą, konstravo keltuvus, poliakales, kurios palengvino statybų darbą, padarė jį kokybiškesnį.
Vytautas Landsbergis-Žemkalnis
Galima drąsiai sakyti, kad jis - pats žymiausias XX a. Lietuvos architektas. V.Landsbergis-Žemkalnis yra suprojektavęs daugiau kaip šimtą objektų, net tik įvairios paskirties visuomeninių pastatų, bet ir privačių namų.
Projektuodamas statinius atokiau miesto centro, pavyzdžiui, Kūno kultūros rūmus (dabar Kūno kultūros akademija), Tyrimų laboratoriją (dabartinis KTU Chemijos technologijos fakultetas), pastatus statė arčiau prie žemės, kad jie nekonkuruotų su gamta.
V.Landsbergis į kiekvieną užduotį įsigilindavo visapusiškai. Antai projektuodamas Kūno kultūros rūmus išstudijavo tuomečius stadionus, rašė straipsnius apie sporto, fizinės kultūros naudą žmogui, jaunos kartos ugdymui. Rengdamas konservatorijos projektą (jis liko nerealizuotas), architektas rengė straipsnius apie muzikos svarbą, pats keliavo po Europą ir lankėsi žinomose koncertų salėse. Architektui buvo labai svarbu, kad pastato forma ir turinys idealiai vienas kitą atitiktų.
Algimantas Nasvytis
Keletą metų vadovavo Architektų sąjungai, buvo Lietuvos statybos ir urbanistikos ministras.
Nuopelnai Lietuvos architektūrai ir jos kultūrai įvertinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (2003 m.), įvairiomis valstybinėmis premijomis, vardais, ordinais ir medaliais.
2006 m. už nuopelnus Vilniaus architektūrai architektas Algimantas Nasvytis apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle. Dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje pagarsėjęs Neringos kavinės Vilniuje moderniu architektūriniu ir meniniu sprendimu A. Nasvytis sukūrė Nacionalinio dramos teatro, Lietuvos Respublikos Seimo rūmų, Vilniaus centrinio pašto, restauruotų Gedimino prospekto ir dešiniojo Neries kranto statinių architektūrą ir kitus objektus. Žymiausi projektai sukurti kartu su broliu Vytautu Nasvyčiu.
A. Nasvytis apie Vilnių yra pasakęs: „Vilniaus – seno miesto – pavyzdys rodo darną tarp gamtos ir urbanistinės aplinkos. Jei mes žavimės naujaisiais rajonais – Žirmūnais, Lazdynais, tai daugiausia tik landšafto dėka ...".
Kęstutis Pempė
1972 m. pradėjo dirbti Miestų statybos projektavimo institute Vilniuje. Ten užėmė vyriausiojo architekto, grupės vadovo, projektų vyriausiojo architekto pareigas. 1976 m. ėmė dirbti Vilniaus inžineriniame statybos institute, kur iki 1982 m. dėstė architektūrinį projektavimą. Nuo 1989 m. dirba Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedros dėstytoju, turi docento laipsnį. 1992 m. pradėjo dirbti UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės" projektų vadovu bei UAB „Vilniaus architektūros studija" direktoriumi ir valdybos pirmininku.
K. Pempė yra Lietuvos architektų sąjungos (LAS) narys, Vilniaus skyriaus pirmininkas, LAS Architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos narys, Aplinkos ministerijos urbanistikos ir architektūros ekspertas, Aplinkos ministerijos visuomeninis patarėjas, Europos architektų tarybos (UIA) LAS atstovas, Vyriausybinės triukšmo prevencijos komisijos narys.
Rimantė Gudienė
Geriausiu naujo statinio istorinėje aplinkoje pavyzdžiu pripažintas Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto priestatas Kaune, Gimnazijos g. 7 (1998–2001). Tai kontekstualus stambaus masto projektas, derinantis originalios autorinės ir taktiškai rekonstruotos senosios architektūros tūrius. Naujame korpuse, jungiančiame buv. šv. Zitos draugijos namus ir buv. skalbyklą, įrengta 130-ties vietų J. Mačiulio-Maironio auditorija su įstiklintu koridoriumi ir vestibiuliu. Šiuolaikiškas statinys prie XX a. pirmos pusės pastatų priderintas kontrasto principu: auditorijos siena formuoja monumentalų, horizontaliomis pakopomis skaidytą vidinio kiemo fasadą; įspūdingai atrodo banguojantis vakarų pusės fasadas – jo persišviečianti stiklo plokštuma, kurioje atsispindi augmenija, matoma iš aukštyn kylančios siauros pėsčiųjų gatvelės. Naujasis tūris neužgožia senosios architektūros, darniai įsikomponuoja į jautrią Žaliakalnio aplinką.
